Tauragės   miškų   urėdijos   teritorijos   geologinė   sandara   gana   sudėtinga   ir specifiška.     Kristalinis pamatas kurį sudaro archainės ir proterozoinės  uolienos slūgso  net 1900 – 2000 m gylyje. Paskutiniojo Voldajaus  ledyno sluoksnio storis apie Tauragę sudaro tik  8 – 10 ( vietomis 20) metrų. Miškuose lengvos uolienos sudaro 35 proc., sunkios 33 proc., dvilytės – lengvos ant sunkių ir atvirkščiai – 19 proc. Vyrauja  laikinai užmirkę -63,5 proc. ir užmirkę – pelkiniai 18,6 proc. dirvožemiai. Normalaus drėgnumo dirvožemiai tesudaro 18 proc. Vyrauja derlingi – 57 proc. ir nederlingi ( 25 proc.) dirvožemiai. Labai derlingi dirvožemiai sudaro 17 proc. Šių dirvožemių charakteristika ir lemia urėdijos medynų struktūrą, miškų atkūrimo ir ūkininkavimo  galimybes bei ypatumus ir specifiką.

                      Daug šimtmečių kertant laisvo pasirinkimo principu, paliekant neturinčius paklausos medžius, toks ūkininkavimas buvo  ypač žalingas eglynams. Jų vietoje ataugdavo minkštieji lapuočiai. Dirbtinis miškų želdinimas Tauragės miškuose  pradėtas XIX a. pabaigoje. Yra duomenų, kad 1906 m. skirtos lėšos eglės sėkloms rinkti. Tais metais Tauragės girininkija paruošė 704 kg jų sėklų, įveisė 141 ha želdinių. 1907 m. organizuotas masinis pušies ir eglės sėklų rinkimas, pradėti veisti daigynai.1909 m. numatyta įveisti 550 ha želdinių.

                      Tauragiškiams pradėjus plėsti želdinimo darbus, jais susidomėjo ir Kauno gubernijos valdyba. 1909 m. birželį gubernijos valdybos viršininkas Batakių valstybinėje girioje apžiūrėjo iškirstoje biržėje įveistus želdinius. Deja, žemose vietose sėjinukai žuvo dėl užmirkusios žemės, kurią pavasarį kartais ištisai užliedavo vanduo.

                       Iš to  laikmečio išliko nedaug  želdinių, nes didžioji dalis Tauragės miškų yra perteklinio drėgnumo. Pasodinti sodinukai išmirksta, jų vietoje želia drebulės ar beržai su negausia eglių priemaiša. Klaipėdos krašto miškų drėgnose augavietėse vokiečių miškininkai želdinius  daug kur sodino į aukštai supiltas lysves. Vanduo iš tarplysvių buvo nuleidžiamas į negilius griovius. Pušų ir ąžuolų medynuose veistos liepos, bukai ir eglės antram ardui sudaryti.

                      Tarpukario metais dalis kirtaviečių atžėlė drebulių, baltalksnių bei beržų medynais, jų polapyje vėliau atsirasdavo eglės. Tokių mišrių savaiminės kilmės medynų apstu drėgnose priemolio augavietėse.

                      Po Antrojo pasaulinio karo urėdijos teritorijoje liko 3,2 tūkst. ha neapželdintų kirtaviečių. Vykstant  kolektyvizacijai, dar apie 4 tūkst ha dirvonuojančių žemių perduotos miškams įveisti. 1948 m. miškotvarka rado 7,6 tūkst.ha neapaugusių medynais miško žemių. Kartais drėgnose augavietėse  neapgalvotai sodinta atvertus velėną į vandens perteklingas aikšteles. Sodinukai „prigerdavo“, išlikę reti eglių želdiniai apaugdavo savaiminiais lapuočiais. Jų laiku neišugdžius, žūdavo paskutinės eglutės. Taip susidarydavo ištisi lapuočių medynai.

                      Nuo 1959 m. pradėjus miško želdinius projektuoti pagal augaviečių dirvožemines tipologines savybes, drėgnose dirvose ruošti mikropakilimus, Tauragės ir šio regiono miškų ūkiuose ženkliai pagerėjo miškų atkūrimo darbų kokybė ir medynų sudėtis.

                      Reikėtų dar kartą padėkoti nagingiems miško želdintojų talkininkams. Antai 1961 m. Rietavo  miškų ūkio mechanikas J. Norkevičius sukonstravo rotacinį dirvos purentuvą prie ratinio traktoriaus. Išradėjas A.Grubas sukonstravo prie traktoriaus TDT-40 apverčiamą skreperinį semtuvą, kuriuo galima šlapiose augavietėse supilti 0,9 x 0,7 m dydžio ir  20 – 30 cm aukščio  pylimėlius. 1963 m. Tauragės miškų ūkio mechanizatoriai E. Šleifendorfas ir P.Auryla sukonstravo prie traktoriaus TDT-40 verstuvą neaukštiems pylimėliams ruošti, kuri vėliau imta vadinti „skaptu“. Patobulinus jis naudotas ir kituose ūkiuose dirvai ruošti perteklinio drėgnumo augavietėse. Tokių kauburėlių 1 ha buvo galima paruošti nuo 800 iki 1500. Pradžioje ant tokio „kalnelio“ buvo  sodinama po 1 sodinuką, vėliau po 2. Sodinant stambesnius eglių sodinukus, pradinėje augimo stadijoje išvengiama ne tik žolių, bet ir atžalų stelbimo. Laiku atlikus šviesinimus, suformuojami mišrūs eglių jaunuolynai.

                      Lemiamas posūkis miškų atkūrime įvyko 1965 – 1970m. kai sodmenis pradėjome auginti iš selekcinių medžių sėklų, surinktų iš geresnių medynų kertamose biržėse, vėliau sėklinėse plantacijose.

                      ŠLAPIŲ KIRTAVIEČIŲ IR NE MIŠKO ŽEMIŲ APŽELDINIMAS

                      Jau 1904 – 1906 m. Batakių miške vienoje biržėje bandyta atkurti mišką, sėjant eglių sėklas su 1/3 pušų sėklų priemaiša eilėmis kas  2,13 m, kitoje – sodinti 2-mečius eglių ir pušų sėjinukus po 2400 vnt./ha. Sodinta į paruoštas aikšteles bei atverstą velėną. Sodinukams žuvus, prieita išvados, kad šlapiose augavietėse tokiu būdu atkurti mišką neįmanoma, prieš želdinimą jas  reikėtų nusausinti.

                      Nežiūrint didžiulių išlaidų, Tauragės miškuose dideliu mastu vyko šlapių miškų sausinimo darbai. Pastebėjome, kad drėgnose Lcl ir Lcs augavietėse augantis miškas neleidžia augavietei ir kirtaviečių pakraščiams užpelkėti. Todėl biržės neturėtų būti kertamos platesnės kaip 50 -60 m. Kad pasodinti sodinukai neišmirktų, sodinimo vietas buvo stengiamasi beveik visur „paaukštinti“ kauburėliais. Manau, kad nuo 1963 metų taikoma ši praktika pasiteisino. Šią miškų atkūrimo technologiją, agrotechniką drėgnose ir šlapiose augavietėse viešai įvertino kolegos, mokslininkai 1989 m. ir 2003 m. Tauragėje  vykusiuose seminaruose – pasitarimuose. Susipažinę su Dabrupinės, Žygaičių, Balskų ir Ringių girininkijose eglių želdinių būkle daugelyje sklypų, kurie buvo įveisti įvairiais būdais paruoštose dirvose, konstatavo, kad kertant plačiomis biržėmis vyksta intensyvus jų užpelkėjimas. Melioracijos grioviai sutraukia tik netoliese esantį dirvožemio vandenį, o pasodinus ant kauburėlių eglutės geriau išsilaiko ir auga. Pavyzdžiui, Dabrupinės girininkijoje 15 metų eglučių aukštis ant kauburėlių buvo dvigubai didesnis, negu augančių. Skaptu paruošiami 0,7 x 0,7 x 0,3 m dydžio kauburėliai išlieka miške iki 20 – 25 metų. Kirtavietėse galima ir paruošti nuo 800 iki 1500, per dieną – apie 600 – 1000. Šalia kauburėlių tikslinga sodinti lapuočius ( beržą, juodalksnį, liepą, klevą, uosį ) ar  palikti  savaime jiems želti. Ugdant suformuojame mišrius eglių – lapuočių jaunuolynus.

                      Atlikus 2003 m. Dabrupinės, Žygaičių, Balskų ir Ringių girininkijose šlapiose  Lcl augavietėse 103  ha plote įveistų eglių želdinių įvertinimą, konstatavome, kad 15 – 30 metų amžiuje išliko 29 – 62 proc. pasodintų eglučių ( tik 25 -30 jų sodinta ant kauburėlių ). O pasodintų ant kauburėlių išliko 80 -95 proc. Kai kauburėlių 1 ha daryta nuo 820 iki 1700, eglučių išliko nuo 1000 iki 2500. Šio kiekio eglučių pakaks mišriems jaunuolynams suformuoti. Be to, eglučių stiebų skersmuo 30 metų amžiuje ant kauburėlių buvo didesnis iki 70 proc., aukštis – iki 34 proc. lyginant su augančiomis greta jų.

                      Svarbus eglių jaunuolyno tvarumo rodiklis yra eglučių „ištįsimo“ laipsnis ( aukščio ir stiebo skersmens santykis). Ir čia jis geresnis augančių ant kauburėlių eglučių.

                      Kauburėlių efektas labai priklauso nuo augavietės drėgmės rėžimo, dirvožemio mechaninių – fizinių savybių, kirtaviečių dydžio, kauburėlių ruošimo lauko ir jų dydžio. Lcl augavietėse žymiai geresni rezultatai nei Lcs, lyginant su Ucl  augaviete. Antai Dabrupinės girininkijoje ( Ucl augavietėje) 1972 m. minkštųjų lapuočių biržėje paruošus 1 ha 950 kauburėlių ir 1973 m. pasodinus eglutes, po 30 metų jų radome tik ant kauburėlių. Žygaičių girininkijoje (Ubl augavietėje) 1977 m. įveisti eglių želdiniai  ir ant kauburėlių augo prastai. Darytina išvada, kad Ub augavietes prieš želdant būtina nusausinti.

Pateikiame miško želdinių būklės įvertinimą atskirais miškotvarkos periodais:

                      Analizuojant miškų atkūrimo rezultatyvumą, reikia pasakyti, kad 1966 -1977 m. buvo palikta 23 proc. kirtaviečių atželti, 1978 – 1987 m. 25 proc. Neatželdavo apie  10 – 13 proc. Taikytas ir dalinis želdinimas ( po 20 -50 ha ), menkaverčių medynų rekonstrukcija,    1978 – 1987 polajinis želdymas. Netinkamas žemės ūkiui žemes želdėme  1967 – 1976 m. ir 1981 1990 m.

MIŠKŲ ATKŪRIMAS IR ĮVEISIMAS

                 Pastaba: II-me periode, t.y. 2005-2011 m. laikotarpyje žėlimu atkuriama (103:344) 30 proc. kirtaviečių.

                      Kaip matosi iš lentelės 1991 2011 m. žėlimu buvo atkuriama  tik  ( 34 : 306 ) = 11 proc. kirtaviečių. Per pastaruosius 21 metus žuvo tik 4 proc. želdinių ( užmirkimo, žvėrių bei nuo gaisrų irvabzdžių pakenkimų). 2005 – 2011 žėlimu atkūriama ( 103 : 344 ) =30 proc. kirtaviečių. Miškotvarka siūlo žėlimui palikti 20 proc. Respublikos urėdijose 2004 – 2010 m. žėlimu atkurta 37,5 proc. kirtaviečių.

KAS TREČIAS  MEDIS  MIŠKE – SODINTAS

                      1958m. įveistų medynų urėdijoje buvo 8,2 proc., o 2002 m. beveik 35 proc. Staigus 1980 – 1990 m. įveistų medynų kiekio padidėjimas sietinas ne tik su želdymo apimčių didėjimu, o su želdinių geresniu išsilaikymu. Pavyzdžiui, 1957 – 1966 m. žuvo 26 proc. įveistų želdinių, vėlesniais metais – po 4 – 6 proc. Dirbtinai įveistų medynų padidėjo beveik  10 proc. per 1980 – 1990 m. pasodinus po 1000 – 1500 eglučių 1 ha kauburėlių ir šalia jų želdant lapuočius, formuojami  atsparūs vėjams medynai. Pageidautina, kad lapuočių ir eglės apyvartos amžiai sutaptų.

                      Tauragės urėdijoje 1946 – 1957 m. kasmet vidutiniškai atkurta ir įveista po 284 ha  miško želdinių, 1958 – 1966 m. laikotarpiu po 389 ha, 1991 – 2011 laikotarpiu  po 306 ha. Iš viso urėdijoje po Antrojo pasaulinio karo  ( 1946 – 2011 m.) atkurta ir įveista 21.763 ha  želdinių ir žėlinių, vidutiniškai po 330 ha kasmet. Tokiu būdu kultūrinės kilmės medžių rūšys vyrauja daugiau kaip 37 proc. plotų.

                      Miškų atkūrimui išsiauginame reikiamą  kiekį  sodmenų urėdijos medelyne, kurio 11 sklypų plotas sudaro 50 ha. Sėklų paruošimui turime  kankorėžių aižyklę, sandėlį kankorėžiams  laikyti, sandėlį – šaldytuvą sodmenims laikyti. Nuo žvėrių žalos kasmet apie 470 ha želdinių aptepami repelentais (  2003 m.- po 170 ha ). Ąžuoliukų apsaugai kasmet naudojama po 60 tūkst. vnt. apsaugų.

                      Vykdant  Generalinės Miškų Urėdijos šių metų įsakymus „ dėl paviršinio vandens nuleidimo želdavietėse ir želvietėse“   L ir U hidrotopo augavietėse, urėdijoje tam tikslui naudojami : 2009 m. lapkričio mėn. įsigyta vikšrinė medkirtė – ekskavatorius New Holland „Cobelko“  ( 604 tūkst. Lt ) ir  vikšrinis ( pelkinis ) ekskavatorius ET – 16, iki šių metų tokį paviršinio vandens nuleidimą kasmet atlikdavome 15 – 25 ha plote, šiemet planuojame 60 ha plote. Todėl  būtina didinti darbų apimtis, investicijas šios rūšies mechanizmams, rūpintis tinkamu operatorių darbo organizavimu bei apmokėjimu.

 IŠVADOS

                      Kadangi dauguma ( 82 proc.) augaviečių Tauragės miškuose yra perteklinio drėgnumo, užmirkusios ir šlapios, jose turėtų tik siaurabiržiai 50 – 70 pločio plyni kirtimai iki  2 – 5 ha ploto sklypais. Tokiose augavietėse  atvejiniai – rinktiniai kirtimai dėl  vėjavartų pavojaus naudotini labai apgalvotai. Siekiant įveisti vėjams atsparius ir vertingus medynus, šiose augavietėse turi būti taikomas dalinis paviršinis vandens nuleidimas, derinant jį su kelių įrengimu, dirvos paruošimu mikropakilimais arba vagomis ( sodinant į vagos gūbrį ar  mikropakilimą). Rekomenduotinos paramos priemonės žėlimui pagerinti.

                      Iki 3 – 4 amžiaus klasės tokiose augavietėse medynai turėtų būti  auginami mišrūs, priklausomai nuo drėgnumo laipsnio.

                      Dirvą paruošti reikėtų iki  lapkričio mėn., sodinti pakankamą sodinukų kiekį 1 ha, atlikti pastovią jų priežiūrą bei apsaugą. Esant reikalui – papildyti, besiformuojančius jaunuolynus ugdyti reikiamo intensyvaus kirtimais.

Paulius Martinavičius

Tauragės urėdijos miškų urėdas