Vladislovas Petrauskas – miškininkas ir Tauragės rajone esančio Žygaičių miestelio bendruomenės aktyvistas – per šventas Velykas šeimos narių ir artimųjų būryje šventė savo gyvenimo septyniasdešimtąjį pavasarį. Graži metų puokštė kaip gražios bei prasmingos visos Vladislovo buvusios ir esamos dienos. Šį žmogų geriausiai pažįsta žygaitiškiai, jis savas ir Tauragės miškininkams. Vladas, kaip paprastai jį vadina žmonės, mokslo siekė sunkiais pokario metais. Kai baigė tuometinę Žemės ūkio akademiją, tapo diplomuotu miškininku. Nors daugiau kaip pusę savo gyvenimo Vladislovas praleido prie Kauno – Girionyse dirbo sanitarinės miško apsaugos tarnyboje, rūpinosi Lietuvos miškų apsauga nuo ligų ir kenkėjų, bet Žygaičiuose buvo jo tėviškė, jo šaknys, pirmieji pasodinti medžiai. Ryšys su gimtinės kraštu niekada nebuvo nutrūkęs. Abu su broliu Žygaičių miestelio pakraštyje  tėvams pastatė namą, o jiems išėjus Anapilin, vasaromis į jį sugužėdavo gausi  jų – Vlado ir Pranutės Petrauskų – šeima. Naujosios sodybos sklypelyje užveisė medelyną. Dekoratyvinius medelius ir krūmus Vladas ir Pranutė neretai dovanodavo žygaitiškiams, anot jų, ,,kad Žygaičiai puoštųsi“. Vėjų gairinama molinga kalva, vienu šlaitu besiremianti į sodybą, Vlado pastangomis per kelioliką metų buvo paversta parku, kur greta įprastų  lietuviškų medžių veši ir svetimžemiai augalai.

Kai darbų naštą perėmė jaunesnės rankos, Vladas su žmona Pranute grįžo į Žygaičius nuolatiniam gyvenimui. Čia veiklusis Vladas aktyviai įsijungė į kaimo bendruomenę ,,Žygava“. Jos renginiuoe ir asmeniškai susitikdamas su žmonėmis ragino  vietos gyventojus sodinti medžius Žygaičių miestelyje. Jis ir pats daugybę jų pasodino, nepaliaudamas kvietė ir kviečia bendruomenės narius saugoti gamtą, bendradarbiauja su Žygaičių gimnazijos jaunaisiais miško bičiuliais. Vladas – tikras bendruomenės metraštininkas, neetatinis renginių filmuotojas. Jis turi surinkęs daug senų žmonių prisiminimų, vaizdo juostoje užfiksavęs juos pačius ir jų pasakojimus. Vladas ragina nuo seno čia gyvenusių šeimų palikuonis parašyti giminės istorijas, nes, kaip pats sako, ,,šeimos ir kiekvieno žmogaus gyvenimas toks unikalus, kad kiekvienam galima skirti po knygą“.

Vladas Petrauskas su žmona Pranute išaugino penkis vaikus, bet dalis jo didelės meilės tenka ir ąžuolams. Jų Žygaičių apylinkėse tikrai gausu. Vladas mena, kad jo jaunystėje ąžuolų buvo gerokai daugiau. Išdidžiai svyravo stori šimtamečiai senoliai  laukuose, senų žygaitiškių vadinamų ,,pievomis“, už poros kilometrų nuo Žygaičių prie Degsnės miško. Ten, buvusioje tėvų sodyboje, Vladas išvydo pasaulį ir augo iš ąžuolų stiprybės pasisemdamas. Deja, tų medžių ten dabar beveik neliko. Užtat Vladas rūpinasi, kad visoje Žygaičių seniūnijoje dar stūksantys šimtamečiai ąžuolai būtų aptveriami ar kitaip saugomi, kad technika, chemija ir gyvuliai jų nepažeistų. Bendruomenės ,,Žygava“ nariams padedant buvo aptverti keli tolimus praeities laikus menantys ąžuolai. Vladas kreipėsi į Tauragės rajono savivaldybę, rašė į laikraščius apie ąžuolų apsaugos būtinumą, tačiau pokyčiai šioje srityje vyksta lėtai.

Vladas nepakeičiamas visų tautinių švenčių dalyvis. Jis labai stengėsi, kad pažymint Lietuvos tūkstantmetį Žygaičiuose būtų pastatytas tai sukakčiai skirtas paminklas. Tauragės savivaldybė pritarė idėjai, tačiau pinigų neskyrė. Vladas iš asmeninių lėšų pastatė paminklą gražiame skverelyje prie savo pasodinto parko. Paminklas šlifuoto akmens, išpjauto pagal Lietuvos valstybės kontūrus, su pažymėtais Vilniumi ir Žygaičiais. Jame ir užrašas ,,Lietuvai 1000 metų“. Greta ant ąžuolinių lentų Žygaičių gimnazistų meniškai iškaltuota V.Kudirkos ,,Tautiška giesmė“. Šalia rymo paminklėlis, skirtas Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejui, bei pasodintas ąžuoliukas. Ir tai dar ne viskas. Gimtojoje Vlado sodybvietėje sužaliavo jo įveisti medžių gojai, į kuriuos žvelgiant iš lėktuvo jau dabar matomas skaičius 1000 – tai irgi skirta Lietuvos paminėjimo tūkstantmečiui.

Be viso to, Vladas patarnauja Žygaičių parapijos bažnyčioje, yra, kaip sako žemaičiai, zakristijonas. Ir šitą širdžiai mielą darbą atlieka nemokamai –  yra, šių laikų  žodžiu pavadinant, savanoris.

Tikriausiai tokiai įvairiapusei ir intensyviai veiklai Vladas jėgų semiasi iš nuosavo miško, kuris švokščia prie jo vaikystės sodybos. Kaimynai teigia dažnai matantys Vladą vykstant į mišką, bet retai pastebi, kai iš jo grįžta. Iki pensijos aktyviai sportavęs, dabar Vladas visas nuo visuomeninių darbų likusias jėgas atiduoda miškui. Ten jis sodina medžius mišku neapaugusioje žemėje, ugdo jaunus medynėlius ir eksperimentuoja. Turi savo nuomonę ir savo sistemą. Mano, kad Lietuvos miškininkai dar neįvertino gluosnių,  vadinamų trapiaisiais. Vladas jų yra prisodinęs įvairaus tankumo. Svajoja užbaigti poilsiavietę šalia miško, turbūt ateityje atsiras galimybė ten kultūringai pailsėti ne tik gausios Petrauskų šeimynos nariams. Vladas nieko negali daryti vien tik sau, nors kiti ne visada tinkamai įvertina tokį jo nusiteikimą.

Vladislovo Petrausko jubiliejinis gimtadienis virto bendruomenės švente. Jau prieš šventas Velykas jo sveikinti atvyko Tauragės miškų urėdijos atstovai: vyr. miškinikas Antanas Gaudiešius, vyr. inžinierius Raimondas Matemaitis, girininkas Romualdas Strašinskas, Žygaičių parapijos klebonas Vytautas Šiaudvytis, Žygaičių seniūnas Vytautas Juška, Žygaičių ginmazijos direktorės pavaduotoja Gitana Tamavičienė ir biologijos mokytoja Irena Žebelienė su jaunųjų miško būrelio atstovais, Žygaičių bendruomenės ,,Žygava“ pirmininkas Jonas Nairanauskas, bendruomenės aktyvistės, mokytoja senjorė Regina Bliūdžiuvienė ir Laima Barauskienė, Žygaičių seniūnaitė Livija Sudeikienė, kultūros darbuotojai Birutė ir Jonas Kaminskai. Vladas buvo perjuostas tautine jubiliejine juosta, skambėjo žodžiai apie jo nuopelnus miškams ir Žygaičiams.

Šventų Velykų rytą sveikindami Vladą prie dosnaus stalo susirinko gausi jo šeima – vaikai Valdas, Rasa, Genutė, Vita ir Darius su „antrosiomis pusėmis“ ir penkiais vaikaičiais. Vladas buvo pradžiugintas nuostabia dovana – vaikai jam įteikė išleistą jo prisiminimų knygą.

Lietuvių patarlė sako: ,,Ne vieta puošia žmogų, o žmogus vietą“. Vladislovas Petrauskas papuošė Žygaičius. Ir ne tik juos. Tokie išskirtiniai žmonės puošia jau dvidešimt antrus atkurtos Nepriklausomybės metus skaičiuojančią Lietuvos Valstybę. Linkime Vladui ąžuolo stiprybės, kad kuo plačiau išskleistų savo prasmingos veiklos šakas.