Lietuvos pietvakariuose, ant Jūros upės kranto, prie Karaliaučiaus-Rygos kelio, jau penkis šimtmečius gyvuoja miestas, mūsų sentėvių gražiai pavadintas - Tauragė. Tauragės vardas sudėtas iš dviejų žodžių: tauras ir ragas. Jis primena, kad šiose žemėse būta miško galiūnų taurų, o iš jų ragų meistrai gamino ragus (trimitus), ginklus, taures midui gerti ir kitus reikmenis. Čia plytėjo didžiulės girios, dėl to buvo puikios sąlygos medžioti, ugdyti verslus. Vandens keliais - Šešuvimi, Jūra, Nemunu - buvo susisiekiama su tolimais kraštais, vežami kailiai, medus, vaškas, derva ir kitos tradicinės lietuvių prekės, parsivežama buičiai ir karybai reikalingų dalykų. Istorijos vingiuose Tauragė atsidūrė dviejų skirtingų etninių, religinių, politinių pasaulių terpėje. Kartkartėmis šis kraštas turėjo būti siena, skiriančia šiuos pasaulius, o kartais - juos jungiančiu tiltu. Dėl to šis kraštas, tarsi pušelė prie didelio kelio, įgijo tik jam būdingą charakterį ir savitą, nepakartojamą atspalvį.

    Rajono teritorija - 117900 hektarų. Iš jų 52,75 % tenka žemės ūkio naudmenoms, 35.19 % užima miškai, 1,61 % - vandens telkiniai, 2.12 % - miestas ir gyvenvietės, 1,44 % - pramonės įmonės bei keliai, 6,89 % - kitos paskirties žemės.

    Iš viso rajone - 55860 gyventojų. Etninė sudėtis: 97 % - lietuvių, 1,80 % - rusų, 1,2 % - kitų tautybių.

Tauragė šiandien.